Tai va dabar noriu pratęsti savo pasakojimą ir pristatyti jums duris. Ilgai jos gulėjo šen bei ten numestos, vis būdavo pastumiamos, patraukiamos, perkeliamos iš vienos vietos į kitą, nes kas netiko labiausiai - tai tamsiai ruda spalva. Nes baisiai jau sunku nudažyti laminuotą fanierą baltai. Kol vieną gražią dieną šeimininkui šovė išganinga mintis ir durys galiausiai stojo savo vieton. O ta mintis buvo gana paprasta, bet tuo pačiu geneali - aplijuoti viską lipnia plėvelę, lipduku kitaip tariant. Kaip tarė taip padarė. Meistrauti padėjo visi.
No comments:
Post a Comment